Odesa pasauliui žinoma kaip „perlas prie jūros“, rafinuotos architektūros ir saulėtų bulvarų miestas. Tačiau už operos teatro ir rūmų fasadų slypi kita istorija — griežta, akmeninė ir požeminė. Ji prasideda Škodovos kalne, kur ir šiandien galima pamatyti Ukrainai unikalų reiškinį: ištisą gyvenvietę, iškaltą uolose. Tai akmentašių „urvų miestas“, tapęs visos Odesos statybos pagrindu.
Atsiradimo istorija: nuo Zaporižios kazokų iki imperijos statytojų
Škodovos kalno istorija prasidėjo gerokai anksčiau nei 1794 metais pradėta Odesos statyba. Po Zaporižios Sičės panaikinimo 1775 metais daug kazokų neišėjo už Dunojaus, o liko Šiaurinės Juodosios jūros pakrantės žemėse, kurios tuo metu priklausė Osmanų imperijai. Jie įkūrė gyvenvietes netoli Hadžibėjaus (būsimos Odesos), ypač dabartinių Usatovės ir Kryvos Balkos rajonuose.
Kai Rusijos imperija pradėjo didelio uosto statybą, atsirado didžiulis statybinės medžiagos poreikis. Škodovos kalnas pasirodė esąs tikras lobis — jis beveik visas sudarytas iš kriauklinio kalkakmenio. Tai minkštas, lengvai apdorojamas, bet tvirtas akmuo, idealiai tinkantis namų statybai.
Į kalno šlaitus plūstelėjo šimtai darbininkų: buvę kazokai, pabėgę valstiečiai ir laisvieji akmentašiai. Kadangi žemės nuoma ir paprasto namo statyba kainavo brangiai, žmonės parodė išradingumą: jie pradėjo kasti tiesiai į šlaitą. Taip atsirado pirmieji urviniai būstai, vėliau virtę ištisomis gatvėmis.
„Akmens amžiaus“ architektūra XIX amžiuje
Urviniai namai Škodovos kalne (dabartinė Hladkovo gatvė) nebuvo tiesiog primityvios olos. Tai buvo unikali tradicinės ukrainietiškos trobos adaptacija kalnų reljefui.
Tokio būsto kūrimo procesas atrodė taip:
Fasado iškirtimas: uoloje buvo iškertama vertikali siena, kurioje išmušamos įėjimo durys ir du ar trys langai.
Kambarių formavimas: giliau į kalną buvo išimamas akmuo, formuojant gyvenamuosius kambarius iki 20–30 kvadratinių metrų ploto. Lubos dažniausiai būdavo skliautinės formos, kad būtų tvirtesnės.
Apdaila: sienos kruopščiai išlyginamos ir padengiamos storu kalkių sluoksniu. Tai ne tik pašviesindavo kambarius, bet ir saugojo nuo drėgmės bei pelėsio.
Šildymas: įdomiausia dalis buvo dūmtraukių sistema. Uolos storyje buvo iškirsti vertikalūs kanalai, išeinantys į plokščiakalnio paviršių virš kalno. Einant pro kalną buvo galima pamatyti keistus kaminus, augančius tiesiai iš žemės — tarsi po žeme gyventų pasakiškos būtybės.
Tokių būstų viduje vyravo unikalus mikroklimatas: dėl kalkakmenio šilumos izoliacijos savybių temperatūra ten visus metus laikėsi apie +15–18 °C. Tai leido taupyti malkas žiemą ir mėgautis vėsa per alinantį vasaros karštį.
Katakombos: labirintai po kojomis
Po urvinio miesto gyvenamuoju lygiu prasideda pačios katakombos. Tai senosios kasyklos, kur akmuo buvo kasamas ne būstui statyti, o pardavimui. Škodovos kalno šachtos laikomos vienomis seniausių Odesos regione.
Akmentašių darbas buvo ypač sunkus. Jie dirbo prie aliejinių lempų šviesos, rankomis atskeldami akmens blokus. Šiandien šiuose požemiuose galima rasti:
Praeities piešiniai ant sienų: ant sienų išlikę anglimi piešti arkliai, vežimai, kartais — parduoto akmens apskaita arba darbininkų pavardės.
Įrankių pėdsakai: aiškios pjūklų ir kirtiklių žymės perteikia žmonių darbo ritmą, kurie tiesiogine prasme „išgraužė“ Odesą iš uolos.
Antrojo pasaulinio karo metais šie labirintai tapo vietinių gyventojų prieglobsčiu per oro antskrydžius.
Kultūrinis reiškinys ir kazokų kapinės
Škodovos kalno viršuje yra dar vienas nebylus istorijos liudininkas — Sotnykivkos (Kujalnyko) kapinės. Tai didžiausios išlikusios kazokų kapinės Ukrainoje. Čia stovi daugiau kaip 200 akmeninių kryžių, seniausias iš jų datuojamas 1771 metais.
Kryžių formos stebina įvairove: maltietiški, graikiški, trilapiai. Visi jie pagaminti iš to paties kriauklinio kalkakmenio, kuris buvo kasamas po kalnu. Daugelis kryžių turi senąja slavų kalba iškaltus įrašus, pasakojančius apie Juodosios jūros kazokus ir jų šeimas. Ši vieta — geriausias įrodymas, kad Odesa atsirado ant jau egzistavusios gilios Ukrainos stepės kultūros ir tradicijų pagrindo.
Škodovos kalnas šiandien: pamirštas paveldas
Šiandien šis rajonas yra apleistos būklės, nors jo potencialas kaip turistinio objekto — milžiniškas. Urviniai namai Hladkovo gatvėje palaipsniui nyksta nuo drėgmės ir laiko poveikio. Kai kurie jų vis dar gyvenami: dabartiniai savininkai prie „urvų“ pristatė mūrines verandas, paversdami uolų kambarius jaukiais miegamaisiais ar sandėliukais.
Ši vieta vadinama „Odesos Kapadokija“. Čia tvyro ypatinga atmosfera — industrinio kraštovaizdžio (šalia naftos perdirbimo gamykla), senojo kazokiško ramumo ir požeminės didybės mišinys.
Škodovos kalnas — tai Odesos pamatas tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Tai paminklas tam, kaip žmogaus valia ir darbas gali paversti laukinę uolą jaukiais namais ir didingu miestu.
Įdomūs faktai smalsiesiems:
Kodėl „Škodova“? Pavadinimas kilo iš žodžio „žala“. Dėl druskingų dirvų ir pelkių kalno papėdėje kelias čia buvo toks blogas, kad čiumakai dažnai laužydavo vežimus ir prarasdavo prekes, skųsdamiesi tokia „žala“.
Nendrių tramvajus: pro kalno papėdę važiuoja garsusis 20-asis tramvajus. Jo maršrutas driekiasi per nendrių tankmę ir pro urvinius namus, todėl kelionė tampa tikra kelione laiku.
Energetika: vietos legendos pasakoja, kad katakombose po kalnu kartais girdėti įrankių darbo garsai, nors ten nieko nėra — tarsi akmentašių dvasios tęstų savo amžiną darbą.
Škodovos kalno legendos
Škodovos kalnas, kuriame šimtmečiais susikirsdavo kazokų, akmentašių ir kontrabandininkų likimai, tiesiog negalėjo neapaugti mistika. Kai saulė leidžiasi už limano, o akmeninių kryžių šešėliai ilgėja, ši vieta atveria savo „tamsiąją“ pusę.
Štai garsiausios šio krašto legendos:
1. Baltojo akmentašio legenda
Tai pati populiariausia istorija tarp požemių tyrinėtojų ir Odesos požeminių labirintų tyrėjų. Sakoma, kad senųjų Škodovos kalno штolnių gilumoje gyvena akmentašio dvasia, žuvusi per griūtį dar XIX amžiuje. Skirtingai nuo piktų vaiduoklių, jis laikomas globėju: pasakojama, kad „Baltasis akmentašys“ pasirodo tiems, kurie pasiklydo katakombose, ir tyliu gestu parodo kelią į išėjimą. Tačiau vargas tam, kuris po žeme ateina su blogais ketinimais arba šiukšlina labirintuose — dvasia gali „supainioti“ kelią arba išgąsdinti garsiu krintančių akmenų dundesiu.
2. Vaiduokliškas vežimas (čiumakų fantomas)
Kelias po kalnu („Škoda“) visada buvo pavojingas. Peresypės senbuviai kadaise pasakojo, kad miglotomis naktimis, kai limanas susilieja su dangumi, galima išgirsti seno vežimo ratų girgždėjimą ir duslius varovų šūksnius. Sakoma, kad tai čiumakų vaiduokliai, kurie kadaise įklimpo šiose pelkėse ir taip ir nesugebėjo nugabenti savo krovinio. Susitikimas su tokiu „fantomu“ buvo laikomas blogu ženklu — tai pranašavo nesėkmę bet kurioje kelionėje.
3. Juodosios jūros kazokų lobiai
Egzistuoja tikėjimas, kad Sotnykivkos kapinės — tai ne tik poilsio vieta, bet ir „seifas“. Sklandė kalbos, kad prieš galutinai palikdami šias žemes arba išvykdami į karą, kazokai slėpdavo savo auksą slaptose kriptose po akmeniniais kryžiais arba aklavietėse katakombų atšakose, kurių įėjimus užversdavo uolomis. Legenda byloja: lobis atsivers tik tam, kuris ateis ne dėl pelno, o tam, kad atkurtų užmirštų didvyrių atminimą. Tačiau juodųjų archeologų bandymai rasti auksą visada baigdavosi tuštuma arba staigiomis nelaimėmis.
4. „Trilapių“ kryžių mistika
Sakoma, kad seni kazokų kryžiai ant kalno turi ypatingą galią. Vietiniai ekstrasensai tvirtina, kad tai „jėgos vieta“, kur dingsta laiko pojūtis. Yra tikėjimas: jei auštant padėsi ranką ant seniausio kryžiaus ir paprašysi apsaugos savo namams, protėvių sičės kazokų dvasios saugos tavo šeimą. Tuo pačiu pagal kitą legendą kryžių negalima fotografuoti per pilnatį — neva nuotraukose vėliau išryškėja žmonių veidai, kurių ten nebuvo.
5. Dūmtraukiai–perdavėjai
Kadangi urvinių namų dūmtraukiai išeidavo tiesiai į plokščiakalnio paviršių, atsirado miesto legenda apie „požeminius šnabždėtojus“. Sakoma, kad senais laikais kontrabandininkai šiuos vamzdžius naudojo kaip perspėjimo sistemą. Jei limane pasirodydavo sargyba, iš viršaus į vamzdį sušnibždėdavo sutartinį ženklą, kurį dėl uolos akustikos buvo galima girdėti urvo gilumoje už kelių dešimčių metrų. Šiandien turistai kartais juokauja, kad jei priglausi ausį prie seno apleisto dūmtraukio ant kalno, galima išgirsti pokalbių aidą, vykusių čia prieš šimtą metų.
Škodovos kalnas — tai vieta, kur riba tarp tikrovės ir legendos yra labai plona. Galbūt būtent todėl jis taip traukia tuos, kurie Odesoje ieško kažko daugiau nei vien jūros vaizdų.
